Atmetimas. Tyla. Ačiū už kandidatūrą, susisieksime. Ne, deja, jūsų kompetencijų mums nepakanka. Ačiū, jūsų CV ir motyvacinį gavome. Dėkojame už kandidatūrą.

Tokie ir panašūs atsakymai mane lankė 2020 metais, kai nusprendžiau plėtros projektų vadovės poziciją iškeisti į tai, kas apie žmones. Galvojau apie poziciją HR skyriuje, mokymų padalinyje, nes buvau jau kelerius metus praktikuojanti koučerė, buvau baigusi vadovų magistro studijas, o ir ankstesnėje darbinėje pozicijoje, didelę laiko dalį skyriau komandos auginimui ir organizacinei kultūrai puoselėti.
 
🙄 Bet, kai pusę metų kasdien gauni tik neigiamus atsakymus arba tylą supranti, kad reikia kažką daryti kitaip. Tą vadovo srities keitimą labai gerai praėjusią savaitę apibūdino Šarūnas Dyburis ir tuo norisi pasidalinti čia, nes žinau, kad ne vienas vadovas galvoja apie srities, pozicijos keitimą.
 
Paralelė į pastatą. 🥇 Esu vadovas ir sėdžiu 5 aukšte. Turiu savo sritį, darbo specifiką, funkcijas ir patirtį tame. Gretimame name 5 aukšte atsilaisvino vadovo pozicija, sritis ta pati arba lygiagreti, specifika, komanda ir tikslai panašūs, galiu be didelių pastangų peršokti į tą patį aukštą ir daug nuostolio nepatirti.
 
Bet būna, kai sėdėdamas 5 pastato aukšte supranti, kad už kelių kvartalų yra kitas namas, kuriame būtų įdomu pabandyti. Iki jo kaip nuo Konstitucijos iki Savanorių prospekto. Čia jau peršokti neišeis, reikia nusileisti kartais ne vienu ir ne dviem aukštais, kad tame name esančios laisvos vietos pasimatytų, o ir namo gyventojai suprastų, kuo tu gali būti jiems naudingas.
 
Ši paralelė labai gerai atspindi mūsų įsivaizdavimą, norą ir tikslą, kuo greičiau ir be nuostolių pakeisti, pereiti, apsukti savo karjeros laivą 180 laipsnių, bet tuo pat kartu ji parodo, kad žinai, ne viskas bus lyg burtų lazdele mostelėjus. Ir susitarti su savimi dėl rizikų, atsakomybių ir galimybių reikės.
 
2020 m. džiaugiuosi, kad supratau, jog šokti iš vienos vietos į kitą paprastai nepavyks. Susitariau su savimi, o tada jau su šeima, kad eisiu neatlygintinai savanoriauti, eisiu į radiją plėsti komforto zonos ribas, mentoriausiu ir konsultacijas vesiu. Nuotrauka iš tų metų rudens, kai suorganizavau asmeninį seminarą ir į jį prisirinko pilna grupė dalyvių. Tai pirmieji mano mokymai.

😓 Ar norėjau, kad būtų lengviau ir greičiau? Tikrai taip. Ar buvo nepatogu neuždirbti tiek, kiek uždirbau prieš tai? Ooo taip, dar ir kokia sunki ši kelionės atkarpa. Ar buvo verta kasdien eiti nuo Konstitucijos iki Savanorių prospekto ir visus drakonus sutikti? Taip, taip ir dar kartą taip. Linkėčiau tai patirti, nes tai metai, kurie sukaupė tokią patirtį, kuri sako, jei galėjai taip, galėsi net ne 5 aukšte sėdėti, o ten kur panorėsi.
 
🏔 Ką gali žinoti, gal ryt norėsiu nusileisti žemyn ir pradėti naują savo ekspediciją, bet prisiminus šį vadovo kelionės palyginimą, bus daug lengviau haikinimo batelius išsitraukt, vietoj lakinių batų, kuriuos baisu nutepti. Tikiu ir tau.!